Estijos geografija
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Estijos geografija | |
| |
| Žemynas | Europa |
| Regionas | Šiaurės Europa |
| Plotas | 45 339 km² 95,55 % žemės 4,45 % vandens |
| Pakrantė | 3 794 km |
| Sienos | Latvija 333 km Rusija 324 km |
| Aukščiausias taškas | Sūr Munamiagis 317 m |
| Žemiausias taškas | Baltijos jūra 0 m |
| Ilgiausia upė | Vehandu 162 km |
| Didžiausias ežeras | Peipaus-Pskovo ežeras 1 529 km² |
Estija – valstybė Šiaurės rytų Europoje, Baltijos jūros rytinėje pakrantėje tarp Suomijos įlankos ir Rygos įlankos. Sausumoje ribojasi su Latvija ir Rusija. Vidutinis šalies aukštis yra 50 m.
Estijos klimatas jūrinis, drėgnas. 47 proc. šalies teritorijos yra Naftingųjų skalūnų ir klinčių, kitų gamtinių iškasenų mažai.
Paviršius
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Rytų Europos, arba Rusijos, priekambrinės kristalinės platformos dalis (Baltijos skydas, Baltijos sineklizė). Kristalinio pamato gylis nuo 110 m šiaurėje iki 600 m pietuose. Jį dengia nuosėdinės uolienos.
Klimatas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Būdingas vidutinių platumų, pereinantis iš jūrinio į žemyninį, klimatas, veikiamas Baltijos jūros. Vyrauja oro pernašos iš Atlanto vandenyno. Klimatas žemyniškėja pietryčių kryptimi. Perteklinis drėkinimas.
Žiemos vidutiniškai šaltos, drėgnos, vasaros vėsios.
Vidutinis metinis kritulių kiekis nuo 550 mm Vertso ežero rajone iki 750 mm pietinėse aukštumose. Sniegas vidutiniškai išsilaiko nuo 80 dienų Saremos vakaruose iki 130 dienų Pandiverės aukštumoje. Ledas įlankose ir sąsiauriuose laikosi iki trijų mėnesių per metus. Dažni ciklonai. Vyrauja vakarų ir pietvakarių vėjai. Dažnos audros ir štormai pajūryje.
Vidaus vandenys
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Upių tinklas platus, tačiau upės trumpos. Dauguma įteka į Baltijos jūrą arba Peipaus ežerą. Užšalusios 2–4 mėn., dažniausiai patvinsta pavasarį. Daug užliejamų pievų Kasario, Pernu, Emajegio upių baseinuose. Vandeningiausia Narvos upė, tekanti iš Peipaus ežero į Suomijos įlanką. Upėse daug krioklių ir slenksčių, aukščiausi kriokliai Jegalos ir Keilos upėse.
~1500 ežerų ir tvenkinių (marių); užima 4,7 % šalies teritorijos; daugiausia ledyninės kilmės, vakariniame ir šiauriniame pakraštyje reliktiniai.
Dirvožemis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Dirvožemis skurdus, gargždingas, užpelkėjęs; daug riedulių; dirvos erozija. Šiaurinėje dalyje daugiausia velėniniai karbonatiniai, jauriniai ir velėniniai glėjiniai, pietuose – velėniniai jauriniai ir jauriniai, Pernu ir Kasario upių baseinuose – velėniniai glėjiniai ir pelkiniai, prie Peipaus ežero – jauriniai glėjiniai ir pelkiniai dirvožemiai.
Augalija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Miškai ir krūmai užima 54 %, dirbamoji žemė 14 % (2003; 2000 buvo 20 %, 1995 buvo 23 %), pelkės ir durpynai 12 %, pievos ir ganyklos 6 %, vidaus vandenys 6 % šalies teritorijos.
Gyvūnija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Miškuose gausu gyvūnų – paplitę briedžiai, šernai, stirnos, pilkieji ir baltieji kiškiai, voverės, lapės, mangutai; yra vilkų, lūšių, rudųjų lokių. Daug paukščių rūšių – per metus per šalį perskrenda ~50 mln. paukščių. Paplitę kurtiniai, tetervinai, jerubės, slankos, antys, geniai, reti – juodieji gandrai, pilkosios žąsys, ereliai.
Gausu žuvų. Baltijos jūroje – Baltijos šprotai (kilkės), strimelės, plekšnės, menkės, upėse ir ežeruose – karšiai, kuojos, ešeriai, lydekos, Peipaus ežere – vėgėlės, sykai.
Taip pat skaitykite
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
| |||||